Dvi savaitės nuotykių Lenkijoje

Dvi savaitės nuotykių Lenkijoje

Lenkija: gegužės 10-24

Kilometrai: 650


Mildos dienoraštis

Dangus buvo apsitraukęs pilkais debesimis. Pasienio punkto pastatai tušti, niekieno nenaudojami. Pakelėje stovėjo keletas vilkikų. O man viduje kirbėjo kažkoks keistas jauduliukas ir pasitenkinimas savimi: jau tuoj įvažiuosime į antrą savo kelionės šalį.

Šalta pradžia

Žinojome, kad lietaus tikimybė gan didelė, tad pradėjus lašnoti, tiesiog išsitraukėme lietaus drabužius ir toliau mynėme. Bet ėmė šalti ir nuolat stiprėjantis lietus greitai virto į sniegą. Sniegas gegužės 10! Vos prieš keletą dienų važiavome į Druskininkus trumpomis rankovėmis ir šortais! Iš kur tas sniegas? Darėsi vis šalčiau, abu permirkusiomis pirštinėmis, pradėjome jausti, kaip stingsta pirštų galiukai. Abu peralkę, o dar tas nelemtas sniegas ir šaltis. Prisipažinsiu, su manim nelengva, kai aš alkana. Klausėme savęs, kaip mes galėjome taip neapdairiai pasielgti ir Druskininkuose atiduoti tėvams visas šiltas pirštines, šalikus ir kepures. Rankos šąlo, pilvas gurgė, o kantrybė labai greitai seko. Miestelis, kuriame buvome, toks mažas, kad nieko nėra. Greitai pergalvoję galimus variantus, nusipirkome maisto ir nuvažiavome į šalia esantį mišką, nes aš pareiškiau, kad noriu šilto maisto ir į palapinę. DABAR. Važiuojant miško takeliu ant smėlio sumėtė dviratį ir nesuvaldžius jo nukritau. Pykau ant dviračio, kam man jis taip daro, juk ir taip sunku. Sukaupiau energiją, pakėliau dviratį ir važiavau toliau. Turbūt nepavažiavau nei šimto metrų ir VĖL išsitiesiau. Tik šįkart gerokai aprėkiau ir visaip išvadinau dviratį ir sakiau, kad niekur nebevažiuosiu. Bet keletą kartų giliai įkvėpus, sėdau ant dviračio ir myniau, norėjosi kuo greičiau rasti vietą.

Greitai surentėm palapinę, stoviniuoti visiškai nesinorėjo. Dovydas įtempė tarpuliną, kad turėtume bent pusantro kvadratinio metro apysausio ploto. Turint bent šiokį tokį stogą virš galvos daug lengviau traukti daiktus ir gaminti. Didelio ir sunkaus tarpulino vežiotis su savimi nesinori, bet kai oras toks, pradedi galvoti, kad tas svoris ne toks jau ir baisus. Begaminant vakarienę, metų laikai keitėsi begaliniu greičiu – atvažiavome į, regis, rudeninį rusvą mišką, o vakarienę jau valgėme gūdžią žiemą. Galiausiai sulindome į palapinę šildytis, ten ir praleidome visą likusį vakarą. Bandydami pamiršti nevykusios vakarienės skonį, gėrėme arbatą ir šlamštėme sausainius, kurių reikėjo daug tam skoniui numalšinti. Sniegas nesiliovė dar ilgai. Nors ir buvome šiltai ir jaukiai susisukę miegmaišiuose, negalėjome atsistebėti vis dar sparčiai krentančia temperatūra. Snigo taip smarkiai, kad, karts nuo karto, medžių šakos nebeišlaikydamos svorio drėbdavo visą sniegą žemyn. Išvargę, miško garsų užliūliuoti, sumigome.

Praėjus vos porai dienų saulė jau šildė, o iš sniego liko tik nekokie prisiminimai. Stovyklauti žiemą gali būti labai smagu, tai darėme ne vieną kartą. Tiesiog šįkart buvome tam nepasirengę, nes sniegas gegužės mėnesį buvo paskutinis dalykas, kurio tikėjomės. Turbūt pats gyvenimas mums atsiuntė pamoką, kad tokioje kelionėje reikia nuolatos būti viskam pasiruošus.

Mokomės lenkiškai

Lenkija yra pirma šalis, kurioje linksminamės nemokėdami kalbos. Labai keista, nes Dovydas visai daug moka visokiausių lenkiškų žodžių, o aš žinau gal kokius du. Kai reikia suregzt sakinį, tie du žodžiai mažai tepadeda. Tada varau (haha, labiau lemenu) rusiškai. Rusiškai nekalbėjau turbūt nuo mokyklos laikų, taigi seniausiai esu viską pamiršusi. Juo labiau, kad niekada gerai rusų kalbos ir nemokėjau. Visgi nusprendžiau, jog yra daugiau šansų, kad Lenkijos babytė supras mano rusiškus trimitavimus, nei angliškus. Juokingiausia tai, kad paklausus lenkų, ar jie kalba rusiškai, dažniausiai visi linkčioja ir sako, taip taip, o tada pradeda viską lenkiškai aiškinti nesustodami. Pasirodo, galima nemažai suprasti, labai daug giminingų žodžių.

Šilti dušai ir malkų krovimas Bialystoke

Atvažiavę į Bialystoką, apsistojome pas lenkų šeimą, kurią radome warmshowers puslapyje. Warmshowers (šilti dušai) – tai dviratininkų bendruomenė, išsibarsčiusi po visą pasaulį. Šios bendruomenės žmonės kviečia dviratininkus apsistoti pas juos. Kai kurie siūlo sofą svetainėje, kiti atskirą kambarį, kai kas gal tik vietą palapinei gali pasiūlyti. Kad ir ką siūlytų – viena iš taisyklių – neprašyti jokio užmokesčio. O keliautojai, tuo tarpu, turi atsilyginti tokiu pat svetingumu ir gerumu kažkada gyvenime priimant kitus tokio pat likimo keliautojus. Taip bendruomenė išlaiko savo vertybes ir gerumo ratas sukasi. Žmonės priima keliautojus, nes jiems įdomu bendrauti, padėti, supažindinti su savu miestu ar šalimi. Tikriausiai visi turi savų priežasčių, bet meilė dviračiui yra pagrindinė.

Mūsų pirmoji patirtis buvo puiki.  Apsistojome pas Kamil ir jo šeimą. Jie gyvena sename atrestauruotame name, gavome didžiulį kambarį ir, svarbiausia, karštą dušą. Kamil su žmona Agata buvo itin svetingi, vaišino ir kaimiškais kiaušiniais, ir rūgštynių sriuba, ir net pyragais. Planavome pas juos praleisti vieną naktį, bet vakare atvažiavome daug vėliau nei tikėjomės. Rytas buvo itin lėtas ir vis dar norėjosi bent kiek atgauti jėgas, todėl nedrąsiai paklausėme ar jiems nebūtų didelių nepatogumų, jeigu pasiliktume dar vienai nakčiai. Kamil su Agata patikino mus, jog galime likti, kiek norime. Popiet Dovydas padėjo krauti kątik atvežtas malkas, o aš tuo tarpu gaminau vakarienę – tai buvo mažiausia, ką galėjome padaryti, norėdami jiems atsidėkoti už tokią puikią viešnagę. Buvo labai įdomu su jais bendrauti, nes jie patys labai aktyviai leidžia laisvalaikį, yra aistringi dviratininkai, o Kamil vadovauja kelioninių krepšių dviratininkams kompanijai Crosso, kuri, pasirodo, yra viena populiariausių Lenkijoje. Gavome daugybę patarimų ir pasiūlymų, ką vertėtų pamatyti šalyje, puikiai pailsėjome, ir labai tikiuosi, kad dar teks su jais pabendrauti.

Nedraugiški vietiniai: uodai

Važiuojant į seniausią, nepaliestą, pirmykštį mišką Europoje – Bialowieza, uodų kiekis sparčiai augo. Mynėm greitai ir stengėmės nesustoti. Vos tik sustojus, aplink mus atsirasdavo nesuskaičiuojama galybė uodų. Kai abu gerokai išalkom, neliko nieko kito, kaip traukti visus įmanomus drabužius, per kuriuos mažieji niekšeliai neįkąstų. Turbūt geriausias mūsų aksesuaras – kepurė su snapeliu, ant kurios dedamas tinklelis. Jokie mašalai nelenda prie veido. Labai juokinga pasidaro, kai užsimiršus dedi kokį kąsnį į burną – o ten tinklas. Pirmąjį pusdienį buvo visai linksma. Bet vakare atvykus į patį mišką – juoko buvo mažiausiai. Bent jau man… Vos tik sustoji, koks 100 jų nutūpia ir jau bando gelti. Virš galvos milžiniškas juodas spiečius ir visi tik ir laukia nuogos progos. Nemoku apsakyti žodžiais, kokia galybė jų buvo. Niekada gyvenime nebuvau mačiusi tiek uodų. Nors ir buvome su pirštinėmis, man taip sugėlė rankas, kad dešinioji netgi sutino, visa išraudo ir be galo niežėjo. Buvo taip blogai, kad net neištvėrusi geriau vaistus. Viskas be protiškai niežėjo ir norėjosi tik šaukti. Baisiausia, jog saulei nusileidus, atrodo, jų padvigubėjo. Nenorėjau nieko, tik kuo greičiau lįsti į palapinę ir pasislėpti, nes galvojau, kad nebeiškęsiu. Bet Dovydas sugebėjo mane įtikinti, kad užsikursime laužą ir nei vieno uodo neliks.

Įvairiausi nenutylantys paukščių garsai ir jų tiek daug. Gyvenime nesame girdėję tokios miško simfonijos. Atrodo – esi apsuptas garso. Subtilaus ir sunkiai apibūdinamo, nes viskas susipina į vieną. Vakarai prie laužo visad smagūs – šilta, gera. Juo labiau, kad miškas toks įspūdingas. O dar kai turi galimybę išgirsti antrą simfonijos dalį – sutemus miškas persimaino, garsų nė kiek nesumažėja, jie tik pasikeičia kitais, dienai visai nebūdingais. Galimybė praleisti vakarą tokiame miške dažnai pasitaiko. Net nesu tikra ar stovyklauti ten išvis galima.

Kitą rytą toliau tyrinėjome begalinį mišką. Net nemoku nupasakoti to grožio. Atrodo, kad miško paklotė visa juda. Galybė skruzdėlių bėga, kažkokį šapą neša, kažką triskart už save didesnio tempia. O pačios skruzdės kokios didelės! Įvairiaspalviai vabaliukai dūzgia, skrenda, mušasi ir palei žemę ir ore. Vorų visokių baisių, didelių ir storų, tik ir laukia progos nukąsti man pirštą. Kiti ilgakojai atletai nuo bėgimo takelio nulipę, savo pūkuotais kūneliais puikuojasi. Stengiausi per daug netyrinėti jų, užteko tiek, kiek netyčia pamačiau… O kai kažko bijai, atrodo, jie tik ir kėsinasi kuo arčiau prisėlinti ir atsisėsti šalia.

Matėme ir stirnas lakstančias, ir visokiausių pėdsakų pilna. Ten juk ir stumbrai gyvena.

Visoje Lenkijoje jų priskaičiuojama beveik 1700, kas yra gerokai daugiau, negu trečdalis pasaulinės stumbrų populiacijos. Galit tik įsivaizduoti mūsų nuostabą, kai, bevažiuojant tyliu miško takeliu, mes pamatėme visą stumbrų šeimyną. Deja, mano įspūdžiai gerokai santūresni nei Dovydo. Aš juos mačiau tik akies krašteliu, kai jau pasibaidę stumbrai su trim mažiukais bėgo gilyn į mišką. Bet tas kanopų dunksėjimo, lūžtančių sausų šakų garsas, atrodo, per visą mišką aidi. Vien iš garso supranti, kokie jie dideli ir galingi gyvūnai. Esame be galo laimigi galėję juos pamatyti savo natūralioje aplinkoje, laisvai lakstančius. Tiesą pasakius, man sunku suprasti, kad tokie dideli žvėrys laisvai klaidžioja po miškus. Ir ne šiaip miškus kažkur kitam pasaulio gale, o visai šalia mūsų. Bialowieza nacionalinis parkas paliko begalinį įspūdį – miškas iš pasakos, kitaip turbūt ir nepavadinsi.

Nesunkūs sunkumai

Prieš kelias dienas draugė parašė, kad labai žavisi mūsų kelione, bet jai itin neramu, ar man tik nėra sunku. Kažkaip tądien pradėjau nejučiomis galvoti. Ir tikrai, sunkumų būna. Kartais neturi jėgų minti arba tiesiog tingisi minti, arba pradeda snigti gegužę. Kartais nėra nuotaikos arba nuotaiką greitai sugadina milijonai uodų. Kartais labai jautriai reaguoju į lietų. Ir nors žinau, kad nieko pakeisti negaliu, vistiek paburbu. Sunkumų yra įvairių. Man atrodo, kad kiekvienas jų turime, nepriklausomai nuo to, koks mūsų gyvenimo būdas. Kai sunkumai tik tokie, jie labai greitai baigiasi. Pavyzdžiui, šiandien tas baisusis sniegas tik prisiminimas. Ir nors žinau, kad mūsų kelionėje tokių sunkumų bus dar daug, tikrieji mano išbandymai yra visai kitokie.

Iš tiesų sunkiausia man yra tai, kad mano sandalai (kurie yra mūsų pagrindinė avalynė dėl savo praktiškumo) yra labai negražūs ir labai platūs mano siauroms pėdoms. Dar baisiau yra tai, kad labai dažnai juos mūviu su kojinėmis! Tikra stiliaus viršūnė. Gerai kad bent sandalų priekis nėra visai atviras, tai tų kojinių ne tiek ir daug matosi. O jeigu kojinės juodos, tai jau beveik galiu ir apsimesti, kad nepastebiu jų.

Sunku, kai vakare turime labai limituotą kiekį vandens, maisto gamybai, indų plovimui. Kai jo nėra užtektinai rankoms nusiplauti. Todėl kiekvienai progai pasitaikius, rankų plovimas yra tas dalykas, kurio itin mėgaujuos.

Kadangi norime vežtis kuo mažiau svorio, tai turime labai lengvus, titaninius puodelius, kaip ir daugelis kitų daiktų, kuriuos vežamės. Puodeliai yra puikūs, bet ne tada, kai nuolatos iš jų geri. Turbūt daiktas, kurio labiausiai pasiilgau, yra keramikinis puodelis! Taip ir įsivaizduoju kaip ryte, kažkur gražiam miške, įsitaisiusi saulutėje geriu arbatą iš gražaus porcelianinio puodelio…

Pasirodo, nėra tos mano problemos labai jau baisios ar rimtos. Nėra jos netgi problemos, daugiau šiaip dalykai, kurie kartkartėm erzina ar kurių pasiilgstu.

Kai nežinai nei savaitės, nei mėnesio dienos

Tą vakarą turėjome privažiuoti upę Bug.  Žemėlapyje matėme, kad į kitą upės pusę galima patekti keltu. Net netikrinome tvarkaraščio, nes žemėlapyje buvo pažymėtas ir pėsčiųjų tiltas. Mažais kaimeliais pagaliau privažiavome upę, susiradome prieplauką su stovinčiu keltu. Nepanašu, kad veiktų. Aplink nei gyvos dvasios. Pradėjome dairytis, kurgi tas tiltas, turėtų būti visai šalia. Persikėlę į kitą pusę, galėtume dar bent valandą paminti iki pradedant ieškoti vietos nakvynei. Bet jokio tilto, net tolumoje, nesimato. Panašu, kad mūsų atsarginis variantas – neegzistuoja. Puolėme skaityti krantinėje esančias iškabas, kurios kažką sakė apie tik nelyginėmis dienomis veikiantį keltą. Susižvalgėme ir kuo aiškiausiai matėme iš vienas kito veido, kad nei vienas nežinome, kokia šiandien savaitės ar mėnesio diena. Greitai pasitikrinome telefono kalendoriuje – gegužės 18-ta. Keltas tik rytoj ryte.

Ir nors šiandien keltas visai neveikia, mums tas nelabai svarbu, juk galime ir palaukti. Apsidairėme aplink, lyg ir nebloga vieta stovyklauti. Graži upė, padaryti mediniai stalai, kiek nuošaliau keletas tinkamų, lygių vietų palapinei. Laiko juk turime, galime vakaroti prie upės, o sulaukę rytojaus, tęsti kelionę.

Beįsikūrinėjant, pagavau save galvojant apie Londoną. Jeigu reikėdavo metro laukti 15 minučių, tai būdavo didžiausia kankynė. Kiek toli galima nuvažiuoti per tas 15 minučių! Keista, kaip greitai gali viskas pasikeisti. Keliaujant dviračiu 15 minučių nieko nereiškia. Mes galime sustoti ir tiek laiko grožėtis kalnais, ežerais, mus supančiu pasauliu. O kelto, pasirodo, galime laukti dar ilgiau.

Dovydas kūreno laužą, aš ruošiau vakarienę, kai kažkur tolumoje pamatėme link mūsų važiuojantį automobilį. Ne šiaip kokį, o su švyturėliais. Sunerimau, negi darome kažką neleistino? Negi kažkas iškvietė policiją? Mašina lėtai artėjo prie mūsų, nustojau pjausčiusi daržoves ir pakišau peilį po šalia esančiu rankšluoščiu.

Mašinai galiausiai priartėjus, supratome, jog tai pasienio patruliai. Nusileido automobilio langas, pareigūnai pasisveikino, paklausė, ką mes čia veikiame, ir paprašė mūsų dokumentų. Dovydas puolė aiškinti, kad esame dviratininkai ir laukiame rytdienos kelto. Vairuotojas, paėmęs pasus, per raciją pradėjo sakyti mūsų duomenis. Iš automobilio išlipo pareigūnė – mažutė šviesiaplaukė su ant kojos pritaisytu automatiniu ginklu, ilgio sulig jos šlaunimi. Pasirodė itin maloni, bet panašu, kad geriau su ja nesipykti. Pradėjo klausinėti apie mūsų kelionę ir pasiteiravo, ar žinome, jog esame vos pusė kilometro nuo Baltarusijos sienos.

Nežinau, kiek laiko visa patikra truko, bet atrodė, jog amžinybę. Jau nebežinojome ir ką pasakoti, o dokumentų vis dar neatiduoda. Vis dar bešnekant, atgavome pasus, patruliai palinkėjo gero vakaro, dar geresnės kelionės ir išvažiavo. Uch, galime lengviau atsikvėpti, pagaliau galėsime eiti ramiai vakaroti ir kirsti vakarienės.

Ryte, kaip ir pažadėta tvakaraštyje, mažytis, vieną automobilį talpinantis keltas perkėlė mus per upę Bug, ir mynėme toliau.

Kolegos kelyje

Važiuojant per Lenkiją, stengėmės rinktis kuo mažesnius keliukus. Todėl visiškai nematėme įprastinių turistinių vietų ar didelių miestų. Netgi, kai buvome apsistoję Bialystoke, nebuvome išėję į centrą. Važiuoti per mažyčius miestelius ir kaimus man labai patiko. Buvau labai nustebinta, kaip žmonės visur gražiai susitvarkę. Net jei namas ir senas, ar kiemas pilnas visokių ūkinių pastatų, aplinka išpuoselėta, vejos nupjautos, gėlynai didžiausi – viskas išpustyta, sutvarkyta. Patys žmonės pasirodė nuoširdūs ir labai draugiški. Per savo kelionę dar nei karto nepirkome geriamo vandens, kiekvieną dieną prašome žmonių. O kai atvažiuojam pas kažką į kiemą, tai ir prasideda nesibaigiantys pokalbiai. Žmonėms labai įdomu, kas mes tokie, ką čia veikiame. Kaimo žmonės labai nori bendrauti ir pasakoja ne tik apie save, bet ir apie savo vaikus ir anūkus – ką dirba, kur gyvena, kaip jiems sekasi. Kartais suprasti nelengva, bet tada bandom pasitelkti visas lenkų kalbos žinias ir interpretacijos meną.

Kažkur pakeliui į Chelm važiuodami sutikome du ilgų distancijų dviratininkus. Nors mynėme į priešingas puses, susimojavę, sustojome pašnekėti. Robert ir Pavel važiuoja Lenkijos perimetru, kuo arčiau sienų. Ir nori tai padaryti per keturias savaites. Beje, jie taip pat renka pinigus sergančiai mergaitei Blankai, bandydami bent kiek padėti jos tėvams. Kai susitikome, jie tądien jau buvo nuvažiavę 80 km, o mes viso labo 22 km. Vėliau su Dovydu nusprendėme, kad jie, turbūt, nemiega… Ne taip kaip mes, po dešimt valandų. Labai smagiai pabendravome, Robert ilgą laiką gyvenęs Anglijoje, todėl puikiai šneka angliškai. Pasidalinome išgyventais nuotykiais, davėme vieni kitiems patarimų ir palinkėję gero kelio, pasukome savomis kryptymis. Buvo labai smagu su jais pabendrauti, nes jie pirmieji mūsų sutikti kolegos kelyje.

Po maudynių – link Ukrainos sienos

Lenkija turbūt nusprendė atsiprašyti už tą sniegą ir atsiuntė mums tikrą vasarą. Buvo taip karšta, kad net atidarėme maudynių sezoną. Prie ežero atvažiavome vėlyvą popietę, karščiui neslūgstant, vanduo itin viliojo. Nežinau, kokia buvo temperatūra tądien, bet tikrai turėjo būti karšta, jeigu aš savo noru lindau į ganėtinai šaltą ežerą. Lenkija mus džiugino ne tik saule, bet ir gražiais vaizdais ir nuostabiais miškais, vieni miesteliai keitė kitus, kai galiausiai supratome, kad labai sparčiai atrėjame prie Ukrainos sienos.

O Ukrainoje laukė netikėtumai… apie tai – kitame įraše.

Daugiau vaizdų iš Lenkijos:

Warm Showers šeimininkams gaminau vakarienę

Picture 1 of 42

One thought on “Dvi savaitės nuotykių Lenkijoje

  1. Ne veltui tą vakarą, kai pasiekėte Bugo upę, mano širdis nerimavo, kad Jūs per arti Baltarusijos makaluojatės – būgštavau, kad netyčia nepasuktumėte per sieną 🙂
    Ir dar, Belovežo girios grožis ir patirti įspūdžiai išlaisvino kūrybines mintis. Skaitydama viskuo gėrėjausi kartu su Jumis. SĖKMĖS.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *