Kaip mes bandome keisti ritmą

Kaip mes bandome keisti ritmą

Turkija. Birželio 24 – …

Mildos dienoraštis


 
Atvažiavus į Turkiją, labai greitai pasidarė aišku, kad mums reikės keisti ritmą. Ir gan radikaliai.
 
Buvome įpratę keltis aštuntą, ilgai pusryčiauti, lėtai pradėti dieną. Išsiruošdavome tik kokią vienuoliktą, kitą kartą net dvyliktą, tačiau Turkijoje vidurdienį karštis jau sunkiai pakeliamas ir dažnai siekia 40 laipsnių saulėje. Numynus vos dešimt kilometrų, jausdavausi taip, lyg būčiau jau važiavusi nesuskaičiuojamą galybę valandų. 

Nuolat jaučiausi tokia pavargusi, kad atrodė, daugiau jau nebegaliu. Kad ir kiek besuktum pedalus, kilometrų nedaugėja. Atrodė, kad tuoj ištirpsiu nuo to karščio. Norėjau tik išsidrėbti pavėsyje ir tiesiog gulėti. 
 
Taip pasikankinę keletą dienų, nusprendėme, kad jau užteks. Neįveikę net pusę savo dienos normos, apie trečią valandą popiet, susiradome nakvynės vietą ir pradėjome įsirenginėti stovyklavietę. Atrodo, rutina ta pati, statome palapinę, ruošiame vakarienę, bet kažkaip labai viskas keista. Vis dar karšta ir labai šviesu. Buvome pripratę vakarieniauti jau temstant, o dabar net saulės akinių reikia. Kai viską susitvarkėme ir susiruošėme miegoti, buvo aštuonios valandos vakaro! Man atrodo, net patys negalėjome tuo patikėti. Palapinėje karšta ir tvanku.  Mūsų pūkiniai miegmaišiai, nors ir vasariniai, bet visiškai per šilti tokiam orui. Abu padūsavom, kad bus neįmanoma užmigti, nes nuo menkiausio judesėlio jautiesi suprakaitavęs. Tačiau tas nuolatinis karštis mus taip išvargino, kad jau po penkių minučių negalėjome nulaikyti atmerktų akių. 
 
Žadėjome keltis ketvirtą ryto, tačiau nuovargis padarė savo ir atsikėlėme daug vėliau, nei planavome. Kažkaip labai sunku ristis iš lovos taip anksti ryte, kai dar visiškai tamsu. Norisi jaukiai susirangyti, nes jau ir temperatūra gerokai nukritusi. Net nežinau, ar čia dėl tos nuolatinės saulės toks nuovargis, ar tai kažkoks psichologinis barjeras, bet atsikelti ketvirtą buvo neįmanoma.  Kadangi atsikėlėme daug vėliau, stengėmės skubiai susiruošti ir kuo greičiau išvažiuoti, kad bent truputį mažiau tos saulės gautume. 
 
Visą savaitę bandėme priprasti prie naujojo ritmo, kiekvieną dieną vis ankstindami kėlimosi laiką, bet labai sunkiai sekasi. 
 
Kartais per ilgai užsisėdime degalinėje gerdami turkišką arbatą ir bendraudami su darbuotojais. Ir todėl reikia vėlinti sustojimo laiką, kad nuvažiuotume daugiau, nei 20 kilometrų per dieną. 
 
 Kartais negalime rasti tinkamos vietos nakvynei, nes aplink plyni laukai, pilni augalų, apsiginklavusių aštriausiais spygliais. Taigi miname daug ilgiau ir daug toliau, nei planavome. 
 
O kartais tiesiog neišeina atsikelti anksti, nes norisi pasivartyti palapinėje ir tiesiog tinginiauti. 
 
Kad ir kaip sunku būtų, persilaužti mums reikia, nes mūsų dar laukia daug kilometrų Turkijoje ir turbūt dar daugiau kilometrų Irane, kur bus dar karščiau. Kaip nors… Kaip nors… 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *