Labirintas tarp Turkijos ir Irano

Labirintas tarp Turkijos ir Irano

Turkija-Iranas. Spalio 3

Mildos dienoraštis


 
Kaip jau įprasta kertant sieną – oras bjaurus. Kas galėjo pagalvoti, kad 45 laipsnių vasaros karščiai vos per naktį gali pasikeisti į niūrų rudenį. Sustojome netoliese sienos kirtimo punkto. Dar kartą pažvelgti į Turkiją ir išgerti paskutinį butelį alaus, kurį vežamės ne tiek ir daug, gal kokius 30 kilometrų. Begurkšnojant, aptarėme Turkijoje patirtus nuotykius ir sutiktus žmones. Negalvojome, kad ši šalis mums taip patiks ir kad užsibūsime Turkijoje net tris mėnesius. Mums bešnekant, oras visai įsismarkavo su perkūnija ir lietumi. Puolėm traukti savo neperšlampamų drabužių ir greitai mynėm paskutinius kelis šimtus metrų iki sienos, tikėdamiesi rasti stogą. 
 
Tokios sumaišties dar nematėme. Kad mašinų pilna – nieko keisto, tačiau galybė žmonių su milžiniškais nešuliais, kurių didžioji dalis tiesiog sudėta į bulvių ar šiukšlių maišus, kiek neįprastas vaizdas akiai. Taigi visų pirma reikia gauti antspaudą iš Turkijos pareigūnų. Nuorodų jokių nesimato, todėl suradę ramesnę vietą, priparkuojam dviračius. Aš lieku jų saugoti, o Dovydas išeina ieškoti, kur gauti tuos antspaudus. 
 
Vos spėjus paduoti pasą, Dovydą pasitinka šiurkštus ir įsakmus tonas: 
 

-Kas tu toks? 
 
-Lietuvis. 
 
– Aš pasakiau, kas tu toks!?
 
Dar griežtesniu tonu klausia. Dovydas minutėlę pagalvojo, nesuprasdamas, kas tam pareigūnui nepatinka, atsakė:
 
-Dovydas.
 
Kaip keista, pagalvojo, juk visi visad klausia iš kokios šalies esame.
 
Pasenietis nerimsta. 
 
-Draugė? Kur? Atvesk čia.
 
-Mes su dideliais dviračiais. Nelab…
 
Pareigūnas nesiklauso ir pertraukia jį savo griežtu tonu.
 
-Čia! Dabar!
 
Dovydas taip pat nerimsta ir vis dar bando jam išaiškinti mūsų situaciją.
 
-Bet kur mums palikti dviračius? Čia nėra net kaip jų atsivež…
 
-Čia! Dabar!
 
Dovydas grįžo įsiutęs. Ir tik greitai tarstelėjo man, kad reikia eiti abiems į ofisą. Ir dar su dviračiais! Mūsų dviračiai dideli ir sunkūs, todėl laviruoti tarp siaurų koridorių, pilnų skubančių ir visur bandančių užlįsti žmonių – tikras iššūkis ir milžiniškas kantrybės išbandymas.
 
Ok, pagaliau sugebam nusigauti iki reikiamos vietos, pareigūnai labai jau nekantrūs ir demonstratyviai rodo, kad greičiau dėtume tuos dviračius kažkur ir ateitume į ofisą, iš jų pagalbos jokios. Šiaip ne taip randam vietą, kur galėtume juos padėti, kad niekam netrukdytų.
 
Pareigūnai mus vis ragina, o mes labai nenoriai paliekam dviračius su visai savo daiktais koridoriuje, kur be paliovos zuja žmonės. Neatrodo labai saugu, bet neturim kitos išeities.
 
Paseniečiai nesivargina su mumis kalbėti angliškai, taigi mums tenka kalbėti turkiškai. Turkijoje buvome pakankamai ilgai, taigi išmokome visai nemažai, bet kai mūsų pašnekovai tokie nedraugiški, vis tik norėtųsi šnekėti mums labiau suprantama kalba.
 
Tokio patikrinimo dar neturėjome. Pasus nuodugniai apžiūrėjo iš visų pusių. Tada patikrino visas turimas vizas, kiekvieną antspaudą pase. Klausinėjo, per kur įvažiavome ir nelabai galėjo suprasti, kodėl turime ir Stambulo antspaudą, jeigu įvažiavome per Kirklareli postą. Truko ilgai, kol sugebėjome jiems išaiškinti, kad palikę dviračius, trumpam skridome į Europą. Kai jau viską pagaliau išsiaiškinome ir jie nebeturėjo ko klausti, jie nusprendė, kad to negana ir savo šiurkščiu tonu sako:
 
– Telefonas! 
 
Ta jų mada nieko neaiškinti, tik šaukti, nelabai mums patinka. Nesuprasdami, ko jie iš mūsų nori, mes tiesiog klausiamai į juos žiūrime.
 
– Telefonas. Nuotraukos! 
 
Klausiamai susižvalgome su Dovydu, negi jis tikrai nori mūsų nuotraukas tikrinti? Abu atidarėme savo galerijas, kuriose pilna nuotraukų su turkiškais patiekalais, sutiktais žmonėmis, gražiomis vietomis.. Žodžiu, viskas, ką fotografuoja į šalį atvykę turistai. Jau tikėjomės, kad paliks mus ramybėje ir galėsime eiti, bet paseniečiai sugalvojo, kad to dar negana. Atidarę ofiso duris, jie ėmė rodyti į tašes. Slapta tikimės, kad jie juokauja ir kad nereikės atidarinėti tašių ir kraustyti daiktų, koridoriuje, kuriuo praeina visi pėstieji, kertantys šią sieną. Daiktų mes turime daug ir įdomių. Pradėjo nuo mano dviračio. Pirmoje tašėje, į kurią nusitaikė, pagrinde drabužiai. Vienas iš paseniečių iš lėto ėmė traukti ir nuodugniai apžiūrinėti rankšluostį, tada kažkokią maikę… Apžiūrinėjo taip, lyg tai būtų kažkokie neregėti objektai, prie kurių net baisu prisiliesti. Tada radęs maišelį su trimis bulvėmis, klausiamai į mus žiūrėjo. Bet ką čia aiškinti apie bulves?.. Galiausiai nusprendęs, kad nieko blogo su šiais daiktais niekam nepadarysiu, perėjo prie kitos tašės.
 
O čia jau įdomiau! Antroje tašėje – maistas ir mūsų portabilios virtuvės įranga, kur pilna visokių dalykėlių. Ištraukė maišelį su trimis dežutėmis – druska, cukrus ir dar kažkokie prieskoniai. 
 
– Kas čia? – vėl savo griežtu tonu sako.
 
Aš jau praradus kantrybę, tingiu čia su juo žaist ir sakau:
 
Dėžutės
 
Iš veido matosi, kad jam toks atsakymas nepatinka. Taigi Dovydas bando užglaistyt situaciją aiškindamas, kad patys gaminame maistą, taigi turime prieskonių ir kitokių dalykų. Piktai pažiūrėjęs, traukia daiktus toliau – titaniniai puodeliai, pusė pakelio makaronų, morkos… Galiausiai ištraukia tikrai keistai atrodantį daiktą – plastmasinę tubelę su viduje esančia plonyte titanine skarda su keliom sistemingai išdėstytom skylėm. Ją naudojame, kai gaminame maistą, apsaugoti liepsną nuo vėjo. Vėl jis manęs klausia kas čia per daiktas. Bet šito tikrai jau nežinau kaip turkiškai paaiškinti, tai tiesiog sakau angliškai – windshield. Jam aišku vėl nepatinka, taigi Dovydas  kantriai ženklų kalba aiškina kas čia per monas. Jau seniai aišku, kas mūsų poroje kantresnis.  Surūgęs pasenietis, ištraukęs dar keletą maišelių su daržovėmis, nusprendė pasiduoti ir galiausiai duoti mums tuos antspaudus. Negalime sulaukti, kada galėsime nuo jo pasprukti. Reikalai baigti su turkais, bet dar laukia Irano siena.
 
Taigi įleidžia mus pro aukštus vartus į tokį gardelį, priešais mus – dar vieni vartai. Visų pirma, mums reikia apsilankyti pas gydytoją. Paliekame dviračius lauke ir einame į gydytojo namelį patikrai. Tas senučiukas gydytojas aiškiai matė, kad mes atvažiavome su dviračiais, taigi klausimų ar dvejonių dėl mūsų sveikatos jis neturėjo. Jis tik žiūrėjo į mus ir labai daug ir greitai rašė į savo knygą. Apart labas ir viso gero nieko nereikėjo mums jam aiškinti. Einame per antrus vartus. Kitoje pusėje šmirinėja įvairaus amžiaus vaikai. Pareigūnas sako mums palikti dviračius ir eiti su juo. Bandom jam aiškinti, kad dviračių be priežiūros čia nepaliksime. Bet jis mus vis ragina eiti. Vaikai jau būriuojasi aplink, labai tikėjausi, kad jie nesitaiko, ką čia nugvelbus. Pasiimam telefonus, pinigines, gailiai pasižiūrim į dviračius ir einam. Nelabai aišku ką tie vaikai čia veikia, bet panašu, kad pastatus ir jų išplanavimus žino gerai – lekia pirmai mūsų ir paseniečio, aiškindami kur mums eiti. Pasenietis bando juos vyti šalin, bet jie vikriai skuodžia į priekį ir vistiek komanduoja. Priėję patikros punktą, einame į eilės priekį. Laukiantieji neatrodo tuo patenkinti. Pareigūnas ilgai ten tyrinėja mūsų pasus, bet antspaudų nededa. Liepia eiti pas poskyrio viršininką. Vaikai išgirdę, kad reikia eiti kitur, vėl skuodžia į priekį, siaurais koridoriais, kurie atrodo lyg labirintai. Išeiname iš pastato, einam per vartus, vienus kitus, kol galiausiai atsiduriame, kažkur labai toli nuo savo dviračių.
 
Mus pasitinka plačiai besišypsantis viršininkas. Gerokai nustembame, kai jis ima kuo puikiausiai kalbėti angliškai su mumis. Pamatęs mūsų nustebusius žvilgnius sako:
 
– Kaip galvojot, kokia kalba aš šnekėsiu? Nesitikėjot, kad Irano pareigūnas angliškai šnekės?
 
 Prisipažinom, kad nesitikėjome, bet jis nei kiek neįsižeidė. Jam buvo įdomu, kas mes tokie, ir kodėl nusprendėme atvažiuoti į Iraną, juk žiniasklaida tik ir šaukia, kokia baisi šalis tas Iranas. Sakom, kad mes labai daug gero girdėjome iš keliautojų, taigi norime savo akimis pamatyti. Ilgai su juo kalbam, būtų buvęs visai įdomus pokalbis, jeigu ne mintys apie paliktus dviračius. Po ilgų pasų patikrų, duomenų suvedinėjimų, galiausiai gauname išsvajotuosius antspaudus pasuose! 
 
Parlėkę atgal randame dviračius ten, kur palikę. Mus praveda pro dar vienus vartus, už kurių mūsų laukia Iranas. Nauja šalis ir nauji nuotykiai. Jau buvome primiršę, koks tai geras jausmas. 

2 mintys apie “Labirintas tarp Turkijos ir Irano

  1. Labai ačiū už įdomų pasakojimą😊Įsivaizduoju kaip pergyvenot dėl dviračių😊Sekmės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *