Lietuviška trispalvė ir nesusipratimai kelyje

Lietuviška trispalvė ir nesusipratimai kelyje

Turkija. Rugsėjo 14

Mildos dienoraštis


Jau vakarėja, abu šiek tiek pavargę, tad į mašinų keliamą triukšmą stengiamės per daug nekreipti dėmesio. Jau esame įpratę, kad kelyje labai daug žmonių mums pypina, signalizuoja, mojuoja. Tiesą pasakius, kartais net per daug įkyriai. Ypač, kai kelioms minutėms pamiršta nukelti ranką nuo signalo.

Kelias didelis, mašinų nemažai. Tik labai jau agresyviai tos mašinos šįkart pypsi. Važiuoju sau ramiai priekyje, Dovydas kažkur šiek tiek toliau už manęs. Mus pradeda lenkti baltas prabangus automobilis, o jame sėdinčios moterys pravažiuodamos nenuleidžia akių nuo manęs. Tik tie žvilgsniai šįkart kažkodėl visai nedraugiški.

Patraukiu pečiais ir minu toliau. Tačiau staiga ta mašina, dar kiek pavažiavusi į priekį, sustoja kelkraštyje, o iš jos išokusios moterytės pradeda skėryčiotis. Pykstasi, pagalvojau.

Netrukus mus aplenkia didžiulis juodas šarvuotas automobilis. Iššokęs vyrukas iš juodosios mašinos ima mus stabdyti. Nebesuprantu, kas čia darosi, bet ne pirmą kartą mus pakely kas nors stabdo, taigi stojam. Vyras be didelio entuziazmo klausia, kas mes tokie, iš kur keliaujame. Dovydas atšauna, kas jis pats, kad mus stabdąs. Jam betariant žodį „Police“, mum iš abiejų pusių dar po policininką išdygsta. Pasakojame, kaip iš Lietuvos jau atmynėme į Turkiją. O tuo metu iš baltojo automobilio priekyje atskuodžia mažytė moterytė, pasipuošusi gražiais drabužiais, didele auksine apyranke, pasikišusi prabangią rankinę po pažastim. Pribėga ir ima šaukti ant mūsų turkiškai net neatsikvėpdama. Mes akis išpūtę vėpsom, dar neaiškiau viskas daros. O vyriškis, su kuriuo šnekėjome, jai ima sakyti: „Litvanyia, Litvanyia!“ Bet ji nesiklauso, toliau ant mūsų rėkia. Iš tų dviejų mašinų išlipa daugiau žmonių. Buriasi aplink mus. Lyg ir dar viena mašina už mūsų sustojo. Abu su Dovydu žvalgomės, bandom kažką suprast. Galiausiai mus kalbinęs vyras pradeda baksnoti į mūsų vėliavą ir klausia „Litvanyia bayrak?“ („Lietuvos vėliava?“) Abu išdidžiai atsakom „Evet, Litvanyia.“ („Taip, Lietuvos“)

Nuo tos dienos, kai išvažiavome iš Palangos, išdidžiai vežamės Lietuvos vėliavą aukštai išsikėlę.

Policininkas paprašo mūsų asmens dokumentų. Pats akylai apžiūrėjęs mūsų ID korteles, duoda kolegai patikrinti, susisiekiant su kolegomis per raciją. O ta babytė niekaip nenustoja rėkti. Mums jau nusibodo. Rėkia ne tik ant mūsų, bet ir ant pareigūno. Paaiškėja, kad būtent ji iškvietė policiją, pamačiusi mūsų vėliavą. Aplink sumaištis, nes kažkas kažką turkiškai, kažką angliškai sako, šneka vieni per kitus. Galiausiai policininkas paima mūsų vėliavą ir sako, kad ji Turkijoje yra uždrausta. Puolam įnirtingai jam aiškinti, kad negali būti uždrausta, juk tai mūsų nacionalinė vėliava. O jis mums ramiu veidu sako: „Uždrausta. Čia PKK teroristų grupuotės vėliava.“

Turkijoje esame jau ilgai, taigi ne pirmas kartas, kai žmonės mūsų teiraujasi dėl vėliavos ir sako, kad Kurdų labai panaši. O ir pačių kurdų jau sutikome, kurie buvo be galo draugiški ir malonūs. Tačiau tokios reakcijos ar tokios sumaišties dar nematėm.

Policininkai mums vis kartoja, kad šita vėliava uždrausta, ir kad bus problemų, nes kurdų judėjimas PKK naudoja ją. Mes jiems kantriai aiškinam, kad čia oficiali Lietuvos vėliava, ir kad ji negali būti uždrausta. Ir nors žinau, kad reiktų patylėti ir nebesiginčyti su policija, vistiek pareikalauju parodyti Kurdų vėliavą, nes ji negali būti tokia pat. Vienas iš policininkų galiausiai atsiverčia visagalį Google telefone ir rodo į vėliavą: geltona, raudona, žalia.

Kurdistano ir Lietuvos vėliavos. Kuri yra kuri? Kai kuriems šis galvosūkis – per sudėtingas

Dovydui ir man skirtumas akivaizdus. Bet visi tik ir kartoja „Teror, teror. PKK. NO flag, you safe„. („Teroras, teroras. PKK. Nebus vėliavos. Jūs saugūs“.) Nusprendžiame nebešvaistyti nei savo, nei jųjų laiko. Vistik suprantame, kad šita problema yra opi, ypač šioje Turkijos dalyje. Galiausiai, pasidavę reikalavimams, susivyniojame ir paslepiam Lietuvos trispalvę.

Pasijautėm taip, tarsi iš mūsų būtų atėmę visas Kalėdines dovanas. Jau bėga savaitės, kai minam be vėliavos, ir gal tik dabar pradedam suprasti, kaip mums jos trūksta ir kaip mes didžiuojamės tuo, kad esam iš mažos žalios šalies, apie kurią mažai kas žino.

Turkijoje dar minsime apie porą savaičių. O pirmas dalykas kurį padarysime kirtę Irano sieną – vėl išsikelsime savo trispalvę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *