Pirmas žingsnis Irano link: vizos

Pirmas žingsnis Irano link: vizos

Turkija. Liepos 7


Mildos dienoraštis


6:45

Penktadienis. 6.45 Nuskamba žadintuvas. Taip noriu miego, kad negaliu praplėšt akių, bet bijau, kad jeigu to nepadarysiu, vėl užmigsiu. Jeigu pamiegočiau dar 5 minutes, iškart pasidarytų geriau ir tada būtų labai lengva atsikelti. Juk penkios minutės nedaug, nieko nenutiks. Tikrai neužmigsiu… Visaip bandau susitarti pati su savimi… Pasižiūriu į laikrodį – 7. Iš namų išeiti turime 8. Vėliausiai. Kitaip nespėsime.

Nusprendžiu imtis kitos taktikos ir pažadinu Dovydą. Jis pagulėjęs porą minučių, atsikelia ir nusliūkina į vonią. Mane pradeda graužti sąžinė, taigi keliuosi ir aš. Taktika suveikė – apgavau pati save. Galvojau, kad tikrai turėsime pakankamai laiko, juk viską susiruošėme iš vakaro, bet panašu, kad mes jau atpratome nuo tokio skubėjimo. Jaučiamės, lyg būtume grįžę į Londoną ir skubėtume į darbus.

8:25

Abu suirzę pagaliau išeiname iš namų. Kažkoks kvailas jaudulys neduoda ramybės nei man, nei Dovydui. Patys turbūt net nežinom, kodėl jaudinamės. Mintyse vis pergalvoju, ar tikrai turime visus reikiamus dokumentus. Kažkur visai šalia metrobus stotelės Dovydas pasižiūri į mane ir nedrąsiai klausia, ar tikrai gerai padariau šiandien apsivilkusi šortus. Nuostabu! Ir taip vėluojam, o dabar dar manęs ir į Irano ambasadą neįleis. Tai ką man dabar daryt?

Kelionė ilga. Iki ten nuvažiuoti truks pusantros valandos. Tie trumpi šortai niekaip neiškrenta man iš galvos. Kaip galėjau taip neapdairiai pasielgti? Juk kuo puikiausiai žinau, kad Irane į moteris kreivai žiūri, net jeigu jos rankovės atidengia šiek tiek daugiau odos nei paprastai. O aš į ambasadą išsiruošiau su šortais… Galvoju, ką daryti, jeigu neįleis. Puikiai suprantu, kad sprendžiu problemas, kurių dar net nėra, bet nieko negaliu sau padaryt, negaliu sustoti galvoti. Viskas čia per tą nelemtą jaudulį.

9:47

Pagaliau išlipame reikiamoje stotelėje. Sparčiu žingsniu judame ambasados link. Žvilgčioju, kur čia galėsiu nusipirkti kokią skarą ar kelnes, kai jau išvarys… Dovydas liepia nesijaudinti, bet negi aš taip paprastai imsiu ir paklausysiu? Ir štai mes prie ambasados. Milžiniškas pastatas apjuostas aukšta, stora, betonine tvora su spygliuota viela viršuje. Neaišku kur rasti įėjimą. Atlekiam prie vienų vartų, bet ten nieko nėra, lekiam prie kitų, skambinam, bet niekas neatidaro. Klausiam praeivių ar teisingoje vietoje bandom. Jaudulys ir pyktis vis labiau kyla. Kažkoks vaikinas patikina, kad viskas gerai, esame čia kur reikia, taigi šiek tiek apsiraminame ir laukiame, kol atidarys.

Storos metalinės durys prasiveria ir mus kviečia į vidų. Praeiname patikrą, paima mobiliuosius ir fotoaparatą, jų neštis negalima. Apsauginis paduoda man skarą ir liepia ja prisidengti galvą. Greit užsirišu skarą ir negaliu patikėti, kad nieko nesako dėl šortų. Gal nepamatė, bet man nesvarbu, greitai bėgu, kad tik nepastebėtų. Džiūgauju dėl savo sėkmės.

Sulaukiame savo eilės, bet žmonės puola iš visų pusių ir bando užlįsti. Bet mes tvirtai laikome savo pozicijas. Visi skuba ir nori kuo greičiau susitvarkyti reikalus. Skubame ir mes, nes vizų poskyris dirba tik iki vidudienio.

Mums bepildant reikiamus dokumentus, seniukas klausia, ar darysime normalią, ar skubią vizą. Sakau normalią ir klausiu, per kelias valandas ją padaro, nes, mano žiniomis, vizą turėtume gauti tą pačią dieną. Jis nustebęs žiūri į mane ir aiškina, kad normalią vizą padaryti trunka savaitę. Tikrai negalime praleisti dar vienos savaitės Stambule! Ok, vadinasi vizos šiandien negausime. Išeitis yra – susitvarkysime visus dokumentus čia ir vizą tiesiog atsiimsim Ankaroj. Seniukas linkčioja gerai gerai aš viską persiųsiu ten. Bet tada kažkaip topteli, kad kažkas čia ne taip. Nei jis paėmė mūsų užpildytų prašymų, nei paaiškino kaip viskas vyks, nei prašė sumokėti. Vėl laukiam eilėje kad su juo pasišnekėti. Ir galiausiai uždavę teisingus klausimus, gaunam teisingus atsakymus. Ankaroj viską turėtume daryti iš naujo. Ir vistiek tektų laukti savaitę. Mano kantrybė greitai senka. Abu sumišę, niekas nesigauna taip, kaip planavome. Seniukas siūlo darytis skubią vizą, kurią galėtume pasiimti pirmadienį. Galiausiai sako padarysiantis mums paslaugą ir padarys vizas šiandien. Duoda popierėlį su banko detalėmis ir suma, kurią reikia sumokėti ir liepia kuo greičiau grįžti.

10:41

Kaip akis išdegę bėgame ieškoti banko. Susistabdome policininką, kišam jam į akis popierėlį, klausiam kur eiti. Spartinam žingsnį ir judame reikiama kryptimi. Įsiveržę į banką, čiumpam numerėlį ir nekantriai laukiam. Laukiam. Laukiam.

10:58

Laikrodis garsiai tiksi, o visi darbuotojai kaip užmigę. Žmonių ne tiek ir daug, bet viskas vyksta labai lėtai. Pagaliau mūsų eilė! Mergina pradeda viską pildyti. Mintyse man sukasi tik viena mintis – greičiau, greičiau. Galiausiai ji žiūri į mus, į popierėlį, vėl į mus ir sako: tai kad jūs esate ne šitame banke. O dabar jau nebeaišku – reikia juoktis ar verkti…

11:08

Nėra laiko ašaroms, bėgam ieškoti reikiamo banko. Nuostabu, bankas kitoje kelio pusėje prieš ambasadą, o mes čia lakstome iš vienos pusės į kitą. Stojam į eilę. Minutės labai greitai tiksi, o eilė nemažėja. Jau dabar tikrai nebespėsim. Viskas veltui.

11:21

Man kyla įtarimas, kad reikės mokėti lyromis, nors ant popierėlio suma parašyta eurais. Dovydas mane ramina, kad mokėsim kortele ir viskas konvertuosis. Atėjus mūsų eilei, banko darbuotojas pasitikslino, ko iš jo norime, tada pradėjo kažką pildyti, o mes nekantraujame sužinoti, ar galime mokėti kortele. Vaikinas plačiai šypsosi ir sako, jog galime mokėti tik lyromis. Dar kartą jam, vienas per kitą, aiškiname, jog grynais nemokėsime, norime mokėti kortele. Vaikinas vis šypsosi ir kantriai mums aiškina, kad mokėti galima tik lyromis ir tik grynaisiais. Sakau, kad pradėtų pildyti dokumentus, o Dovydas tuo tarpu išims pinigų iš bankomato. Vaikinas vis šypsosi ir sako, kad daug žmonių, kad gaišiname kitus žmones, taigi prašo mūsų pasitraukti… Ne ne ne, tik ne tai! Negalime stovėti eilėje iš naujo! Atrodo, kad laikas skrieja, o banke niekas nevyksta. Jau dabar tikrai viskas, nebespėsim. Vis žvalgausi, kodėl Dovydas taip ilgai užtruko prie to bankomato.

11:31

Pagaliau jam grįžus, abu trypčiojam, vis žvilgčiojam į laikrodį…

11.32.. 11.33 Tikrai nespėsim. Yes! Mūsų eilė! Vaikinas tvarko dokumentus, mes mintyse jį vis skubinam. Tik gavę sąskaitas, lekiam iš banko ir bėgte atgal į ambasadą. Apsauginis mus atpažįsta, taigi paima Dovydo kuprinę, manosios net netikrina. Man lekiant pro duris, apsauginis pavymui tik šaukia, kad užsidėčiau skarą. Kažkaip greit susivynioju, nėra juk laiko.

11:45

Ir vėl eilė! Bet bent jau esam ambasadoj, juk neišmes jau… Tikiuosi. Šįkart viskas vyksta greičiau. Atidavėme visus reikiamus dokumentus ir pasus. Seniukas pasakė sugrįžti 4 valandą atsiimti vizų. Nuo įvykių gausos esame tokie sumišę, kad nesuprantam, kas katik įvyko. Visą rytą skubėjome, lėkėme, o dabar viskas.. Reikia laukti, kol galėsime atsiimti vizas.

12:00

Laiminga pabaiga. Belieka sulaukti ketvirtos valandos. Dieną nusprendžiame praleisti Grand Bazaar, turguje, kuris tituluojamas kaip seniausias ir didžiausias turgus po stogu visame pasaulyje. Jame gali rasti visko, ko širdis geidžia. Mes visų pirma nueiname į mažyti turkišką restoranėlį, suvalgyti börek ir išgerti po puodelį çay, vis tik reikia atsipūsti po tokio įtempto ryto, juo labiau, kad ir turguje, tokioje žmonių gausybėje nepailsėsime. Bet juk tie turgūs tokie žavingi, negalime praleisti progos jame apsilankyti.

Viena mintis apie “Pirmas žingsnis Irano link: vizos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *