Pusryčiai, pietūs ir vakarienė: viskuo pasirūpinta

Pusryčiai, pietūs ir vakarienė: viskuo pasirūpinta

Turkija. Birželio 24 – …

Mildos dienoraštis


Tenka pastebėti, kad didžioji dalis žmonių Turkiją žino tik dėl jos kurortinių miestų šalia Viduržemio jūros, su milžiniškais “viskas įskaičiuota” viešbučiais, kuriuose pilna rusų turistų. Žino tik tuos turkus, kurie vietiniuose turguose įkyriai turistams šaukia: „My friend! Very good price!“ ir bando iškišti dar vieną Chanel rankinės kopiją už 25 eurus. Ir yra įsitikinę, kad visi turkai tik ir nori apgauti ir pasipelnyti iš nieko nenutuokiančių, varlinėjančių turistų.

Turkijoje jau esame kiek daugiau nei šešias savaites. Jau pravažiavome pusę šalies ir sutikome daug žmonių. Taigi tikrai spėjome pažinti Turkiją ir jos žmones. Daug žmonių mus jau vaišino ir kvietėsi į svečius, bet viena diena buvo išties išskirtinė, kai vietoj „viskas įskaičiuota“ susiklostė „viskuo pasirūpinta“.

Pusryčiai

Važiavome palei Saharya upę, kurios slėnyje neapsakoma galybė didžiulių šiltnamių. Juose auga agurkai ir sirpsta pomidorai. Važiuojant pro vieną daržovių rūšiavimo punktų, greitai buvome pakviesti prisijungti prie pusryčių, nes kaip tik tuo metu darbuotojai buvo pasidengę stalą, kurį greitai susirentė iš tuščių dėžių daržovėms. Tikrų tikriausi turkiški pusryčiai su kiaušiniene, alyvuogėmis, daugybe duonos, šviežiais agurkais ir pomidorais, keletu rūšių sūrių, džemais, uogienėmis, medumi, nutella ir daug daug arbatos su dar daugiau cukraus (kai pasakome, jog arbatą geriame be cukraus, visi turkai išpūčia akis negalėdami atsistebėti, kaip mes taip…). Taigi, pusryčiavome visi susėdę tarp didelių dėžių pilnų pomidorų, nors susikalbėti buvo sunku, man atrodo, kad visiems buvo labai smagu. Iki kol neatėjo jų bosas, visas nepatenkintas, ėmė visus skubinti, greičiau grįžti prie darbo. Visi puolė dirbti, palikdami mus prie stalo ir sakydami, jūs valgykite valgykite, viskas gerai. Pasijautėme šiek tiek nemaloniai, bijojome pridaryti jiems bėdų, taigi užbaigėme arbatą ir jau ėjome atsisveikinti. Moterys pridėjo mums (tiksliau Dovydui, nes aš jų nevalgau) kokius du kilogramus pomidorų. Ir nors patron buvo nepatenkintas ir susiraukęs, jis vistiek atnešė mums maišą agurkų (kuriuose iškart pasisavinau aš) ir palinkėjo gero kelio.

Pietūs

Važiavome pro nedidelį miestelį Inhisar, į kurį įvažiuojant leidomės didžiuliu kalnu. Aš važiavau pirma, o Dovydas sustojo kažkur pusiaukelėje kažką fotografuoti. Man belaukiant papėdėje, prie manęs priėjo vyriškis. Jis turkiškai ėmė klausinėti, ar kas atsitiko, ar įvyko kažkas. Nuraminusį jį, kad viskas gerai, išsiaiškinau, kad jis yra policininkas (nes buvo apsirengęs civiliais drabužiais). Pagaliau atvažiavus Dovydui, jis pakvietė mus į nuovadą arbatos ir prisipildyti gertuves šalto vandens. Mūsų turkų kalbos žinios ne tokios gausios, taigi kaip visad į pagalbą čiupom Google vertėją ir gestų kalbą, o vėliau prisijungus dar keliems jo kolegoms, nudžiugome, kai vienas iš jų puikiai šnekėjo angliškai. Nuovadoje buvo vėsu, taigi neskubėjom gerti çay, o ir angliškai pašnekėti visai smagu. Galiausiai vienas iš jų paklausė, ar nenorėtume valgyti. Su Dovydu susižvilgčiojam, o jiems to užteko kaip teigiamo atsakymo. Po gerų 15 minučių atvežė maistą. Mudu galvojome, kad visi valgysime, nes buvo vidudienis, pietų metas, tačiau jie padėjo mums garuojančius lahmacun (lahmadžun – tai tokia plono pado picutė su malta mėsa ir daugybe prieskonių, valgoma gerai apšlakščius citrinų sultimis, pridėjus salotų ir susukta), palinkėjo gero apetito, paklausė ar nieko netrūksta, pasakė, jog palieka mus ramiai pavalgyti ir išėjo. Gan keistai pasijautėme, nes negalvojome, kad jie vien tik mums užsakys maistą. Bet buvome alkani, taigi viską suritinome, tada dar šiek tiek su jais pabendravom, pasidarėm keletą selfių ir išmynėme toliau. Nors tiesą pasakius, ne itin toli nuvažiavome, nes buvome vėl pakviesti gerti arbatos.

Vakarienė

Tą vakarą, nerasdami vietos palapinei, paklausėme žmonių, galbūt jie kažką žino apylinkėse. Vienas dėdulė nusprendė palydėti mus reikiama kryptimi link kempingo. Privažiavome milžinišką aikštę su daugybę medžių, stalais ir pavėsinėmis, dideliu prūdu viduryje ir gausybe gėlių. Bet vienoje pusėje lyg ir statybos vyksta kažkokios. Susiradome žmogų, ėmėm klausinėti, ar galime palapinę pasistatyti vienai nakčiai. Jis paskambino savo bosui, kuris, deja, labai griežtai pasakė, kad kempingas dar neatidarytas ir jokių lankytojų jis nenori. Kadangi vaikinas šiek tiek šnekėjo angliškai, mes jam bandėme aiškinti, kad mums nieko, apart vietos palapinei, nereikia, kad labai anksti ryte išvažiuosime. Jeigu būtų buvusi jo valia, mes ten turbūt būtume galėję likti, kad ir penkioms dienoms. Matydamas mūsų pavargusius ir nusivylusius veidus, jis mums pasiūlė važiuoti į jo namus, pas žmoną ir vaikus. Sakė, galėtume pasistatyti palapinę jų galiniame kieme. Bet perspėjo mus, kad kiemas mažytis.

Atvažiavome į Murat namus, kur mus pasitiko jo žmona Freyza, gražių veido bruožų ir liūdnų akių mergina, gerokai jaunesnė už mane. Įstrigusi namie, nemėgstamam mieste, su keleto mėnesių kūdikiu ir devynerių metų berniuku, kuris yra iš pirmosios Murat santuokos. Ji sutiko mus svetingai, iškart ėmė ruošti kuklią vakarienę, virti arbatą. Freyza angliškai visiškai nešnekėjo, taigi eilinį kartą naudojomės Google vertėju pokalbiams apie gyvenimą.

Kai galiausiai nusprendėme, kad jau laikas eiti statyti palapinę, tame mažyčiame apleistame kiemelyje betoniniu grindiniu, Freyza pakvietė mus miegoti namie, sakydama, kad taip išsimiegosime daug geriau.

Kitą rytą išsiruošėme gan anksti, tačiau Freyza vistiek atsikėlė išlydėti mūsų į kelią.

Tokių situacijų, kai žmonės mus pasikviečia, jau buvo begalės, bet, tiesą pasakius, mes vis dar negalime atsistebėti, kokie geranoriški, draugiški ir dosnūs Turkijos žmonės iš tiesų yra.

Šitam miniatiūriniam kiemelyje miegoti nereikėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *