Svetingieji Turkai: Solak šeima

Svetingieji Turkai: Solak šeima

Turkija. Birželio 26

Mildos dienoraštis


Visą dieną beprotiškai karšta. Vakarop pasijuntame labai išvargę: sunku visą dieną važiuoti ant tiesioginės saulės. Jau norėčiau kuo greičiau rasti vietą, kur apsistosime. Ant žemėlapio matome, kad viename miestelyje, kurio linkme važiuojame, yra pažymėtas kempingas. Vakaras šiltas, saulėtas, taigi kempinge pilna šeimų su mažais vaikais, visi laksto, žaidžia, šūkauja, kepa kažką ant grilio,  o aplink slampinėja dideli laukiniai šunys, tikėdamiesi gauti bent kokį kąsnelį. 

Esu pavargusi, taigi tokio triukšmo ir veiksmo visai nesinori. Ir šiaip, nepavadinčiau šios vietos kempingu, labiau ji priminė parką. Nemanau, kad būtume galėję ten ramiai išsimiegoti. Tad neliko nieko, kaip tik pradėti ieškoti kitų variantų. Už maždaug 10 kilometrų yra nedidukas ežeras, vos nusukus nuo pagrindinio kelio, galbūt tai būtų puiki vieta.  Reikia susikaupti ir minti. Bandau save įtikinti, kad 10 kilometrų labai nedaug ir greitai atvažiuosime. 

Privažiavus posūkį link ežero, suprantame, kad nieko nebus. Stovi didžiulis namas, vyksta kažkokios statybos, nepanašu, kad būtų kelias, vedantis toliau. Vadinasi, reikia vėl važiuoti… Šiaip ar taip negalėtume stovyklauti prie ežero, nes pakeliui neradome vandens, turime vos litrą per abu. Nebenoriu važiuot. Šiandien jau pavargau. Bet susikaupiu ir minu. Dar už poros kilometrų privažiavome miestelį, kuriame radome šulinį. Palikau Dovydą pripildyti butelius, o pati nuėjau į šalia esančią parduotuvėlę, tikėdamasi rasti kokių nors daržovių. Nieko nebuvo, išskyrus bulves ir svogūnus. Ir žinoma, įvairiausių sausainiu, kitų saldumynų ir dar bala žino ko. Parduotuvės savininkė, jauna turkė, gražiais garbanotais plaukais, besišypsodama kalbina mane, bet aš ničnieko nesuprantu, tai patraukioju pečiais, nusišypsau ir einu ieškoti, ką nusipirkti. Kadangi kitų daržovių nebuvo, paėmiau keletą bulvių troškiniui, kurį planavau šįvakar gaminti, tiks. Kai jau atėjau susimokėti, savininkė pažiūrėjo į mano kuklias prekes ir pareiškė neimsinti pinigų. 

Grįžusi pas Dovydą, sužinojau, kad vandens nėra. Taigi grįžome į tą pačią parduotuvę klausti, galbūt jie galėtų mums pripilti vandens iš krano. Atėjo ir savininkės vyras, bet jis irgi nei žodžio nemokėjo angliškai. Jautėmės, lyg žaisdami šaradas, bandydami paaiškinti, ko iš jų norime. Galiausiai kažkaip susikalbėję, jie atsinešė 15 litrų butelį. Bandėme jiems sakyti, kad mums tiktų vanduo ir iš krano, jie nelabai klausėsi. Kai jau beveik visi mūsų buteliai buvo pripilti, netoliese stotelėje sustojo maršrutinis mikriukas, išlipo keletas žmonių. Parduotuvės savininkai entuziastingai ėmė moti mikriuke buvusiai merginai, kuri išlipo, ir, priėjusi prie mūsų, angliškai pasiteiravo, kuo galėtų mums padėti. Buvau kiek nustebusi, nesitikėjau, kad staiga atsiras kažkas, sklandžiai kalbantis angliškai. Ėmiau klausinėti merginos, kur galėtume rasti vietą nakvynei, galbūt šalia yra vieta tinkama palapinei pastatyti. Mergina pagalvojo pagalvojo, tačiau nieko negalėjo mums pasiūlyti, esą, nėra jokių vietų šalia.

Jau buvo 8 valandos vakaro, jau buvome numynę 73 kilometrus, ir dabar reikės minti dar neaišku kiek. Ech, nebenoriu. Tačiau mergina plačiai nusišypsojo ir sako: „Būkite mūsų svečiais. Mano tėvų namai visai šalia, mums būtų be galo malonu, jeigu apsistotumėte pas mus.“ Iš pradžių pagalvojau, kad kažką ne taip supratau ir nedrąsiai pasitikslinau, ką ji turi tuo omenyje. O ji tik atsakė, kad jeigu mes norime, mes galime apsistoti šiąnakt pas juos. Jos tėvai gal ir nustebs, bet tikrai neprieštaraus, jiems tikrai bus labai malonu. Mes su Dovydu tik išpūtėm akis, susižvalgėm ir ėmėm abu linksėti. 

Pakeliui pas Irem, pasiteiravome, galbūt jie turi kiemą, kuriame galėtume pasistatyti palapinę, nes vis tik nenorime jiems trukdyti. Tačiau Irem tik nusijuokė ir tarė: „Ką jūs? Jokiu būdu. Mums bus vienas malonumas turėti svečių.“


Irem, nelauktai pakvietusi parduotuvėje sutiktus nepažįstamus dviratininkus į svečius

Įėjome į kiemą, Irem tėvai sedėjo lauko terasoje. Kai mus pamatė, gal kiek ir nustebo, tačiau Irem viską paaiškino ir jie mus priėmė išskėstomis rankomis. Mikliai buvome pasodinti prie stalo. Irem mama Nadiye puolė daryti arbatą ir nešti naminę baklavą ir kitus turkiškus saldumynus. Nuklojo visą stalą įvairiausiais skanumynais. Tuo metu Turkijoje buvo Bayram. Tai – trijų dienų šventė, kuri prasideda, pasibaigus Ramadanui. Jos metu žmonės lanko savo šeimą, visi susirenka pas vyriausią šeimos žmogų. Per šią šventę visi kartu leidžia laiką, šnekučiuojasi, vakarieniauja kartu, ir, svarbiausia, valgo turkiškus skanumynus. Pasisekė mums pakliūti pas Irem šeimą tokiu metu. Neįtikėtina, kiek daug arbatos geria turkai, tiesiog puodelį po puodelio, gali gurkšnoti visą vakarą. Nadiya su vyru Mustafa, nors ir nemokėdami anglų kalbos, labai domėjosi mūsų kelione, klausinėjo įvairiausių dalykų, taigi Irem teko vertėjos vaidmuo. Kiek vėliau grįžo jaunesnysis Irem brolis Görkem. Vos su mumis pasisveikinęs, jis iškart paklausė, ar mes esame pavalgydinti ir ar mums nieko netrūksta. Nepanašu, kad jis būtų turėjęs daug klausimų, kas mes tokie, ar ką čia veikiame. Irem mama nesustodama vis nešė ir nešė įvairiausias gėrybes, uogas, riešutus, norėjo, kad visko paragautume. Baklavos skanumas buvo neišpasakytas – saldi, šlapia, su gausybe riešutų. Nejučia atėjo laikas ir vakarienei. Turkiška trintų raudonų lęšių sriubą, o tada ir troškinys, o dar ir salotos, o tada vėl saldumynai ir baklava. Ir žinoma labai labai daug turkiškos çay mažytėse stiklinaitėse. Sedėjome terasoje iki pat vėlumos. 

Visi jau buvo aptingę, privalgę, patogiai įsitaisę, bet vos tik pasakėme, kad esame labai pavargę ir norėtume eiti miegoti, visi namai vėl sujudo. Irem su mama nuskubėjo ruošti mums kambarį. Atsliūkinom ir mes su Dovydu. O kambarys visas violetinis su daugybe skirtingų violetinės spalvos atspalvių. Sienos šviesiai alyvinės. Baldai violetiniais apmušalais, siuvinėtais raštais aukso spalvos siūlais, raitytomis auksinės spalvos kojelėmis ir ranktūriais. Ant komodų violetiniais raštais puoštos staltiesėlės. Nadiya ėmė nešti patalus ir baltus gražiausiais nėriniais puoštus užvalkalus. Po palapinės toks kambarys atrodo lyg karaliaus rūmų miegamasis. Vėliau sužinojome, kad labai daug turkų savo svetaines dekoruoja violetine spalva. 

Violetinė lova, violetiniai tapetai, violetinis fotelis… ir karališkas patalas

Ryte visi jau mūsų laukia terasoje, su gausiai maistu nuklotu pusryčių stalu. Kiaušiniai, kuriuos turkai valgo kiekvieną rytą, beyaz peyinir (bejaz peinir) – labai baltas ir labai sūrus turkiškas sūris, sucuk (sudžiuk) dešra, dažniausiai daroma iš jautienos sugalybe prieskonių. Buvo ir įvairių šviežių daržovių, šviežios duonos, tik ką parneštos iš kepyklos. Turkiški pusryčiai neįsivaizduojami be saldumynų. Taigi mus vaišino naminėmis uogienėmis iš moliūgų, abrikosų ir netgi rožių lapų. Kadangi buvo paskutinė Ramadan Bayram diena, vėl prinešė be galo skanios naminės baklavos, sausainių, Turkish delight. Valgėme, skanavome, gėrėme çay, Mustafa bandė mokyti mus įvairių turkiškų žodžių, o Nadiye vis nešė visokiausius skanėstus ir uogas iš daržo.

Labai norėjo mus pavaišinti ir garsiąją turkiška kava. Nei Dovydas, nei aš kavos negeriame, tad žadėjome jau atsisakyti, tačiau Nadiye pasakė, kad negalime to padaryti, nes išgėrus kavą Irem mums išburs iš kavos tirščių. Kava buvo labai skani, ne tokia stipri kaip galvojome, patiekta mažyčiuose puodeliuose. Niekas nėra man būręs iš kavos tirščių , todėl buvo labai įdomu, ypač kai pasakojo apie praeitį, nes buvo dalių, kurios sutapo. O ar išsipildys tai, ką išpranašavo ateičiai, pamatysime vėliau.

Irem mama prikrovė mums braškių, moliūgų uogienių į kelią, duonos, džiovintų vaistažolių. Vėliau ėmė nešti pačios megztas vilnones kojines, turkiškas kempines apnertais krašteliais, rankšluostėlius, skaras, natūralius muilus… Nuo tokios gausybės net galva susisuko, tiek visko norėjo mums pridėti ir pridovanoti. Vieta mūsų tašėse labai limituota, o vežtis megztas vilnones kojines per tokius karščius irgi ne pati geriausia idėja, kad ir kokios tos kojinės gražios, taigi išsirinkau vieną skarą, raudoną su spalvotomis gėlėmis, apnertais krašteliais. Jaučiausi gan blogai atsisakydama, nes Irem mama tikrai nuoširdžiai norėjo viską padovanoti. Bandžiau paaiškinti, kad, deja, negalime priimti tiek daug dovanų ir labai tikėjausi, kad neįsižeis dėl to. 

Görkem, Mustafa ir Nadyie su Milda

Tą dieną turėjome pasiekti Stambulą, taigi žadėjome vėliausiai išvažiuoti vidurdienį, bet Solak šeima neketino mūsų paleisti. Görkem, Irem brolis, pasakė, kad dar neragavome vieno patiekalo – çiğ köfte (či kiofte) taigi jis išskubėjo į miestelį visiems parvežti pietus. Jam grįžus ėmėme klausinėti, kas tai per patiekalas. Pasirodo, Çiğ köfte pažodžiui išvertus yra žalios mėsos kukuliai su daugybe prieskonių. Daromi iš jautienos ar erienos. Tačiau 2009 metais dėl daugybės apsinuodijimų žalia mėsa toks çiğ köfte variantas buvo uždraustas. Taigi turkai ėmė gaminti vegetarišką variantą iš maltų raudonų lęšių ir kviečių. Ant mažyčio plono lavašo reikia užtepti lęšių masę, tada pridėti salotų lapų, pjaustytų marinuotų agurkų, dar būtinai užsidėti padažų, viską apšlakstyti citrinos sultimis. Dažniausiai çiğ köfte valgomas kaip užkandis, tačiau suvalgius keletą, tikrai galima pasisotinti.

Kai galiausiai, trečią popiet, susiruošėme važiuoti, visi nenurimo, kodėl taip trumpai buvome ir siūlė pasilikti dar bent vienai nakčiai. Visai nesinorėjo išvažiuoti, bet Stambulas mūsų laukė. 

Šios šeimos svetingumas neįtikėtinas. Priėmė du nepažįstamus, pro šalį keliaujančius dviratininkus. Paklojo ne tik karališką lovą, bet ir sočiai primaitino. O svarbiausia, priėmė taip, lyg būtume šeimos nariai. Kvietė atvažiuoti dar, ir sakė, kad esame čia visada laukiami. O tada dar kvietė ir mūsų tėvus pasisvečiuoti. 

Galiausiai, penktąjį kartą atsisveikinę, pagaliau pajudėjome Stambulo ir savo atostogų link.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *