Vienas baisiausių dalykų, kuriuos esu dariusi gyvenime – tai važiavimas dviračiu Irano gatvėmis. Miestai milžiniški, lyg koks be perstojo knibždantis skruzdėlynas. Plačios gatvės pilnos automobilių. Didžioji dalis jų – jau daug gyvenimo matę, vietinės gamybos. Importuotų, mums gerai žinomų mašinų nedaug. Irane jos neapsakomai brangios, taigi ne daug kas gali tokias sau leisti. Išmetamųjų dujų smarvė riečia nosį ir kutena gerklę.
Jau vakarėja, abu šiek tiek pavargę, tad į mašinų keliamą triukšmą stengiamės per daug nekreipti dėmesio. Jau esame įpratę, kad kelyje labai daug žmonių mums pypina, signalizuoja, mojuoja. Tiesą pasakius, kartais net per daug įkyriai. Ypač, kai kelioms minutėms pamiršta nukelti ranką nuo signalo.
Kelias didelis, mašinų nemažai. Tik labai jau agresyviai tos mašinos šįkart pypsi. Važiuoju sau ramiai priekyje, Dovydas kažkur šiek tiek toliau už manęs. Mus pradeda lenkti baltas prabangus automobilis, o jame sėdinčios moterys pravažiuodamos nenuleidžia akių nuo manęs. Tik tie žvilgsniai šįkart kažkodėl visai nedraugiški.
Tenka pastebėti, kad didžioji dalis žmonių Turkiją žino tik dėl jos kurortinių miestų šalia Viduržemio jūros, su milžiniškais “viskas įskaičiuota” viešbučiais, kuriuose pilna rusų turistų. Žino tik tuos turkus, kurie vietiniuose turguose įkyriai turistams šaukia: „My friend! Very good price!“ ir bando iškišti dar vieną Chanel rankinės kopiją už 25 eurus. Ir yra įsitikinę, kad visi turkai tik ir nori apgauti ir pasipelnyti iš nieko nenutuokiančių, varlinėjančių turistų.
6:45
Penktadienis. 6.45 Nuskamba žadintuvas. Taip noriu miego, kad negaliu praplėšt akių, bet bijau, kad jeigu to nepadarysiu, vėl užmigsiu. Jeigu pamiegočiau dar 5 minutes, iškart pasidarytų geriau ir tada būtų labai lengva atsikelti. Juk penkios minutės nedaug, nieko nenutiks. Tikrai neužmigsiu… Visaip bandau susitarti pati su savimi… Pasižiūriu į laikrodį – 7. Iš namų išeiti turime 8. Vėliausiai. Kitaip nespėsime.
Mašinų srautas tankėjo su kiekvienu kilometru. Ramius gražius keliukus pakeitė stambus trijuostis mašinų pripampęs greitkelis. Sustojome degalinėj minutės pertraukėlei, kad susikauptume ir nusiteiktume tam, kas laukia. Priešaky – apie 35km streso.
Visą dieną beprotiškai karšta. Vakarop pasijuntame labai išvargę: sunku visą dieną važiuoti ant tiesioginės saulės. Jau norėčiau kuo greičiau rasti vietą, kur apsistosime. Ant žemėlapio matome, kad viename miestelyje, kurio linkme važiuojame, yra pažymėtas kempingas. Vakaras šiltas, saulėtas, taigi kempinge pilna šeimų su mažais vaikais, visi laksto, žaidžia, šūkauja, kepa kažką ant grilio, o aplink slampinėja dideli laukiniai šunys, tikėdamiesi gauti bent kokį kąsnelį.
Į pasienį atvažiavome daug vėliau, nei planavome. Nusitiesusi ilga virtinė mašinų, išlipę žmonės stoviniuoja, šnekasi, žvilgčioja į mus, nes labai iškrentame iš konteksto su savo apkrautais dviračiais. Mums nelabai aišku, kokia procedūra ir ką turėtume daryti – juk dviračiais dar niekada nesame kirtę reguliuojamos sienos. Paslapčia tikėjomės, kad nereikės stoti į eilės galą, nes eilė tokia ilga, kad to galo visiškai nesimato.
Dangus buvo apsitraukęs pilkais debesimis. Pasienio punkto pastatai tušti, niekieno nenaudojami. Pakelėje stovėjo keletas vilkikų. O man viduje kirbėjo kažkoks keistas jauduliukas ir pasitenkinimas savimi: jau tuoj įvažiuosime į antrą savo kelionės šalį.