Ukraina: Gegužės 25-26

Kilometrų: daug ir greitai

---

Mildos dienoraštis

---

Į pasienį atvažiavome daug vėliau, nei planavome. Nusitiesusi ilga virtinė mašinų, išlipę žmonės stoviniuoja, šnekasi, žvilgčioja į mus, nes labai iškrentame iš konteksto su savo apkrautais dviračiais. Mums nelabai aišku, kokia procedūra ir ką turėtume daryti – juk dviračiais dar niekada nesame kirtę reguliuojamos sienos. Paslapčia tikėjomės, kad nereikės stoti į eilės galą, nes eilė tokia ilga, kad to galo visiškai nesimato.

Susistabdėme patruliuojančius pasieniečius, pasitikslinome, kur važiuoti ir ką mums daryti. Panašu, kad jie patys gerai nežino, tiesiog moja važiuoti į eilės priekį. Su triumfo išraiška veide pravažiavome virtinę vilkikų, lengvųjų automobilių ir visokiausių autobusų. Tačiau pasiekus Lenkijos pasienio punktą, išgirdome įdomių naujienų – su dviračiais į Ukrainą šiame punkte neįleidžia, galima tik su motorizuota transporto priemone. Akys savaime išsipūtė iš nuostabos, bandėme dar kažką sakyti, bet atsakymas vistiek toks pat: ne. Svarstome, ko griebtis, bet variantų nedaug – galime važiuoti į kitą pasienio punktą, arba bandyti susirasti, kas mus paimtų su visais daiktais ir dviračiais. Šitas variantas atrodo labai jau sunkiai įgyvendinimas, bet bandyti verta.

Nusprendėme paprašyti pagalbos pasienio darbuotojų. Vienas iš pasieniečių nenoriai, bet vistiek mums padeda – suorganizuoja mašiną. Kažkoks vyrukas taip pat kerta sieną ir važiuoja tuščiu mikriuku. Pasienietis nieko daug neaiškino, tik pasakė, kad mašina angliškais numeriais, greitai privažiuos mūsų paimti. Net pasų neatidavė, tik liepė laukti. Nelabai mums aišku, nei kada ta mašina atvažiuos, nei kur mums laukti, ir apskritai neaišku, kas čia vyksta. Bet laukiame, darosi šalta, greitai vakarėja, visas dangus apsitraukęs ir atrodo, kad bet kada gali imti lyti.

Kažkoks vyrukas su mikriuku

Pila kaip iš kibiro, bet mes šiltai sėdime mikriuke. Laukiame, kol Roman, mus paėmęs vairuotojas, grįš sutvarkęs visus reikiamus dokumentus. Roman – jaunas ukrainietis, tikriausiai Dovydo metų. Greitai beria žodžius ir nuolatos atsiliepinėja vienu iš keturių turimų telefonų, kurie, atrodo, niekada nenutyla. Panašu, kad pasienyje jis puikiai žinomas – visi pareigūnai jam pagarbiai linkčioja ir spaudžia ranką. Sienos kirtimo procedūra pasirodo labai paprasta, kai mums patiems nieko daryti nereikia.

Lietui įsismarkavus dar labiau, Roman nenori niekur mūsų paleisti ir veža mus į Rava Ruską, artimiausią pasienio miestelį. Sako, kad žino motelį, daug geresnį, nei tą, kurį mes buvom išsirinkę. Antrame aukšte keli kambariai, pirmame – parduotuvė ir baras, kur galėsime skaniai pavakarieniauti. Motelyje mus pasitinka jaunutė mergina, Roman greitai su ja suderi mums kambarį – 9 eurai. Mes suprantame, kad tai vienam žmogui. Bet vėliau paaiškėja, jog tai kaina už kambarį. Tačiau panašu, kad mergina nelabai patenkinta mūsų dviračiais, vis rodo į juos ir greitai beria ukrinietiškus žodžius. Iš to kas vyksta, suprantame, jog nenori leisti jų palikti viduje. Tačiau Roman griežtai jai kažką pasako ir atveria duris į kitą kambarį. Paaiškėja, kad tai kažkoks nedidelis konferencijų kambarys. Jam vis bešnekant, mergina ima paklusniai linkčioti ir galiausiai nudelbusi galvą išeina. Konferencijų kambaryje Roman greitai pradeda stumdyti kėdes, didelį ovalų stalą, ir padaro pakankamai vietos mūsų šlapiems dviračiams. Beimdami savo krepšius, klausiame jo, ar jis pažįsta šią merginą. Roman šypteli ir sako: aš čia gimiau ir užaugau, aš čia visus pažįstu. Supratome, kad papuolėme į geras rankas.

Kol važiavome į motelį, Roman mums pasakojo, kad ateinančią naktį važiuos link Rumunijos sienos, turi kažkokių reikalų. Pasiūlė mums prisijungti važiuoti kartu, nes ateinančias keletą dienų oras nusimato visai nekoks, pranašauja labai daug lietaus. Be to, Ukrainos keliai, mūsų judama kryptimi, ypač prasti ir dauguma jų su labai intensyviu eismu. Dviračiais tokiais keliais važiuoti menkas malonumas. Žiūrint į įsismarkavusį lietų, toks pasiūlymas vilioja. Galėtume vieną dieną pailsėti motelyje, o tada su Roman važiuoti iki Chernivtsi, ir nuo ten toliau tęsti kelionę. Patys nebūtume taip planavę ar ieškoję, kas galėtų pavežti, bet kai tokia galimybė pati savaime atsiranda, kodėl gi jos neapsvarsčius? Bet esam tokie pavargę, kad nesinori nieko spręsti, norime tik griūti į minkštą lovą. Apsikeičiame numeriais su Roman ir susitarim pašnekėti ryte.

Išsimiegojus, planas važiuoti mikriuku lygiai taip pat vilioja. Bėda tik ta, kad Ukrainos pamatysime ne per daugiausiai. Tačiau turime visą dieną, taigi nusprendžiame į Lvovą nuvažiuoti autobusu.

Iš Lvovo grįžome vėlai, gal tik pusę dešimt, todėl skubėjome į motelyje esantį barą pavalgyti, kol dar virtuvė dirbo, o tada jau daryti susikaupusių darbų. Kadangi Dovydas maršrutą planuoja tik keletui dienų į priekį, tai tą vakarą reikėjo padaryti naują, kuris veda nuo Chernivtsi Rumunijos link. Aš tryniau, retušavau, tvarkiau nuotraukas. Tą daryti reikia nuolatos, nes antraip prisikaupia tokia galybė nuotraukų, kad net nebeaišku, ką su jomis daryti. Abu buvome pavargę, todėl darbai ėjosi lėtai, o laikas, atrodo, skriejo. Išsigandom pamatę laikrodį. Už kelių valandų turi atvažiuoti Roman mūsų paimti!

Vos po dviejų valandų miego, užtinusiomis akimis ir apsimiegoję, sulaukėme savo shafior. O tada tikrieji nuotykiai ir prasidėjo.

Va kaip tada juokinga viskas atrodė:

Kolegos pakelėse

Sukrovę savo daiktus, įsitaisome mikriuko priekyje ir pajudame. Vienas iš keturių Roman telefonų nuolat zvimbia. Dar nebaigia pokalbio vienu telefonu, kai jau atsiliepinėja kitu. Panašu, kad reikalų jis turi daug. Nuvažiavę kokius 20 kilometrų sustojame degalinėje. Roman lipdamas iš mašinos, sako kad tuoj grįš ir eina link dviejų priparkuotų automibilių. Neaiškūs tipeliai, sėdintys juose greitai pašoka iš mašinų, spaudžia ranką, sveikinasi, dilbčioja žemyn. Roman kažką greitai sukomanduoja ir vyrukai dingsta iš degalinės. Nelabai supratome, kas vyksta, bet nusprendėme nieko neklausinėti.

Keliai siauri, tai kyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn, pilni neužtaisytų milžiniškų duobių, didžiuliai sunkvežimiai ir daugybė senų mašinų. O Roman lekia 150 kilometrų per valandą greičiu ir net nemato tikslo lėtinti. Ant posūkio vis ieškome už ko įsitverti, kad bent šiek tiek stabiliau jaustumėmės. Senučiukų parudijusių žigulių pilnas kelias, Roman lenkia juos lyg stovinčius. Keista matyti tiek daug senų mašinų, visokiausios laidos, volgosm net zaporožiečiai lėtai juda savais reikalais. Jausmas, lyg būtume nusikėlę atgal į laikus, kai aš dar net gimusi nebuvau.

Vėl sustojame kažkokioje atokioje aikštelėje, kur mūsų laukia keletas mašinų. Susirikiavę vyrukai laukia, kol kiekvienas galės paspausti ranką Roman. Mes sėdime mikriuke ir stebime visą veiksmą iš šalies. Vyksta kažkokios diskusijos, bet mes nieko negirdime. Vis susižvalgome su Dovydu ir nekantriai laukiame kas bus toliau. Esame beveik nemiegoję, bet miegas dabar turbūt paskutinis dalykas, apie kurį galvojame. Grįžęs Roman, pamato mūsų sumišusius veidus, nusišypso ir sako: eta moja banda.

Mūsų kelionė tęsiasi lekiant siaurais Ukrainos keliais, vis lenkiant kokią tai seną kvadratinę ladą. Roman daug ir atvirai pasakoja apie save. Šįkart turi reikalų Moldovoje, veža klientui mikriuką, kuriuo važiuojame. Klausiame, kaip jis žada grįžti. Panašu, kad greitu metu turėtų prisijungti kiti gaujos nariai. Galiausiai sustojame kažkur pamiškėje ir laukiame. Laukiame gan ilgai. Galite tik įsivaizduoti mūsų nuostabą, kai prieš mus sustoja policijos automobilis. Roman tik šyptelėjo ir pradėjo pasakoti apie savo patirtį su policija. Viename iš jo keturių telefonų yra stebuklingas numeris… Policijos automobilis palūkuriavo ir staiga dingo. Mūsų akimis žiūrint, situacija atrodo labai nekasdieniška, tačiau Roman elgiasi visiškai natūraliai. Iš kažkur jo rankose staiga atsiranda didelė ritė plačios lipnios juostos (duct tape). Ta, kur filmuose pagrobtiems žmonėms burnas ir rankas klijuoja. Pradeda rinktis mašinos. Jų vairuotojai neatrodo itin draugiškai nesiteikę. Roman kažką neaiškiai murmtelėjęs ir pasičiupęs duct tape iššoka iš automobilio.

Visi susirinko mikriuko gale, ten, kur mūsų dviračiai. Ir visi mūsų vertingi daiktai – fotoaparatas, kompas… Kažkas vyksta. Girdime daug triukšmo, kažkoks bildesys, vyniojama lipni juosta. Kažkaip nejaukiai pradedame jaustis. Vis žvilgčiojame į veidrodėlius, bet nieko negalime matyti. Tik girdime, kad kažkas šneka, kažkas juokiasi ir nesibaigiantis lipnios juostos plėšimo garsas. Roman aiškina kažką apie dviračius ir mus, bet šneka ukrainietiškai ir labai greitai, tad nelabai ką suprantame. Šitas sustojimas prailgsta, nes nuo garsų ir nežinios greitai įsijungia fantazija. Patys pradedame jaustis kaip filme. Garsiai užsitrenkia mikroautobusiuko durys, grįžta Roman, visi susėda į mašinas ir iš lėto pradeda judėti. Važiuojame ir mes, bet panašu, kad šįsyk važiuosime ne vieni.

Lenktynės ir kitos pramogos

Kažkaip mums kyla įtarimų, kad vežamas mikriukas nėra vieninteliai reikalai, kuriuos mūsų naujasis draugas turi sutvarkyti Moldovoje. Mūsų galvose pradeda kilti labai daug abejonių… Scenarijus labiausiai neduodantis ramybės – negi jie mumis nori pasinaudoti kontrabandos pervežimui? Kas galėtų būti tokio mažo ir vertingo, kad tilptų mūsų ir taip prigrūstose tašėse?

Roman elgiasi taip, lyg nieko ypatingo nebūtų įvykę, klausinėja apie mūsų kelionę ir vis paskambina draugeliams papasakoti geresnių mūsų pasakojimo vietų. O mes vis lekiame šviesos greičiu senais, duobėtais keliais. Mikriukas, kuriuo važiuojame, angliškas, taigi vairas dešinėje pusėje. Bet tai Roman visai netrukdo lenkti kelių mašinų vienu ypu. Galvojome, kad jau apsipratome prie jo vairavimo, bet iš tiesų tai vis instinktyviai ieškome, už ko įsitverti.

Kai prie mūsų prisijungė kiti automobiliai, veiksmas kelyje dar labiau įsisiautėjo – prasidejo lenktynės. Gaujos mašinos beprotišku greičiu lenkė viena kitą, bandydamos išsilaikyti priekyje kiek įmanoma ilgiau. Vos kuri mašina priartėdavo lenkimui, demonstratyviai prilėtindavo, pamojuodavo, ir nudumdavo į priekį. Tikras ‘Greiti ir Įsiutę’, tik ukrainietiška versija.

Lenktynės tąryt nebuvo vienintelė pramoga. Visiems mūsų kelionė buvo tokia įdomi, kad panašu, jie netgi pradėjo lažybas, kiek kilometrų per dieną mes nuvažiuojame.

Nuvažiuoti 350 kilometrų iki Chernivtsi mums būtų trukę kokias penkias-šešias dienas, o štai dabar vos per kelias valandas pralėkėme didžiąją dalį Ukrainos. Nuolatos visiems sakome, kad dviračiais važiuojame, nes taip galime būti arčiau žmonių, galime iš arčiau pamatyti šalį ir su ja susipažinti. Tačiau šįkart, važiuojant mašina, nuotykių ir bendravimo su žmonėmis tikrai netrūko. 

Kad ir kaip nejaukiai kartkartėmis jautėmės, panašu, kad, tai buvo tik mūsų laki fantazija.

Pasiekus Chernivtsi, Roman mums nupirko pusryčius, kategoriškai atsisakė mūsų pinigų, ir prilinkėjo viso ko geriausio mūsų kelionėje. Sakė būtinai pranešti, jeigu vėl kada būsime Ukrainoje, dar kartą atsisveikino ir nulėkė Moldovos link. O mes likome stovėti su savo dviračiais degalinėje lietui pliaupiant, galvodami, kad tokios istorijos gali nutikti tik tiems, kas nebijo atverti savo širdies ir proto nepažįstamiems žmonėms, kurie iš tiesų linki tik gero.