Žiema kelininkus užklupo netikėtai

Žiema kelininkus užklupo netikėtai

Šveicarija. Rugsėjo 7

Mildos dienoraštis 

Čia mes labai pozityviai nusiteikę, jokie sezonų pokyčiai nebaisūs

Visada žinojome, kad tokios kelionės suplanuoti iki smulkmenų neįmanoma. Tiesą pasakius, niekada to ir nenorėjome ir nesistengėme daryti. Taigi kai prieš keletą savaičių supratome, kad atėjo kritinis momentas, kai turėsime apsispręsti, ką daryti su artėjančia žiema ir Himalajų kalnais, į visą tai žiūrėjome labai ramiai.

Pradėję kelionę negalėjome tiksliai apskaičiuoti, kokiu metu pasieksime Tadžikistaną. Žinojome tik tiek, kad pradėti šios kelionės etapą per kalnus turime kuo anksčiau. Tikėjomės, galbūt pavyks ten atsidurti rugsėjį ir pervažiuoti aukštas kalnų perėjas dar iki prasidedant žiemai.

Po keturių mėnesių kelionės įsivažiavome į ritmą, supratome, kad esame gana lėti keliautojai ir mums patinka tyrinėti šalį ir kultūrą, mums patinka bendrauti su vietiniais ir niekur neskubėti. Taigi jeigu laikytumėmės tokio ritmo, Tadžikistane geriausiu atveju būtume lapkričio gale.

Jau seniai rinkome informaciją apie oro sąlygas ir patirtis žmonių, kurie važiavo dviračiu tame regione sezono pabaigoje. Informacija, kurią radome, visai mūsų nežavėjo. O jeigu tiksliau, tai nemenkai gąsdino. Žiema tokiuose aukštuose kalnuose prasideda anksti. Jau netgi rugsėjo mėnesį galima saulaukti pirmojo sniego. Žiemos ten atšiaurios, temperatūra neretai nukrenta iki -20 laipsnių. O su stipriu šaltu vėju jutiminė temperatūra dar žemesnė. Pūgos, užpustančios kelius keletui dienų, taip pat ne vienkartinis atvejis.

Tiek Dovydas, tiek aš norėjome važiuoti į šį regioną, juk ten beprotiškai gražu. Visada žinojome, kad tai bus viena sudėtingiausių mūsų kelionės dalių, nes kalnų perėjos yra 3-5 tūkstančių metrų aukštyje. Žinojome ir tai, kad atvyksime ten šaltuoju metų laiku. Tačiau neseniai, gavus daugiau vietinės informacijos, supratome kad išretėjęs oras, stiprus minusas ir įpatingai stačios perėjos yra neprognozuojamas derinys.

Mažytį šansą suspėti gal ir turėjom, bet nenorėjom praleisti daugybės laiko organizuojant vizas, išleisti krūvos pinigų joms gauti, o tada nuvažiavus atsitrenkti į neįveikiamą ledinę užuolaidą ir suprasti, kad žiema šiais metais atėjo anksčiau, nei tikėjomės.

Tuo pat metu jaučiausi šiek tiek kalta, siūlydama Dovydui nevažiuoti, nes žinojau, kaip labai jis laukia šios kelionės dalies. Jaučiausi taip, lyg kažką iš jo atimčiau.

Po ilgų diskusijų abu sutarėme, kad niekam nesame įsipareigoję ir su savo kelione galime daryti, ką norime. Taigi, priėmėme sprendimą, kad mums reikia pakoreguoti šią kelionės dalį, ir rasti kitą maršrutą.

Turkmėnistano, Uzbekistano, Kirgistano, Tadžikistano ir Kinijos šįkart nepamatysime, bet mūsų laukia ne ką mažesnis nuotykis bandant kitais būdais patekti į Indiją. Paliekame gražiuosius Pamir ir Karakoram kelius ateinančioms kelionėms. Juk visada galime ten sugrįžti vėliau.

O dabar apie tuos linkėjimus iš Šveicarijos. Čia atsidūrėme visai neatsitiktinai. Rugsėjo pirmomis dienomis draugai vyko į Italiją kelti savo vestuves. Jau seniai jiems buvome pasakę, kad negalėsime dalyvauti. Ir tikrai neplanavome to daryti, bet nusprendę nevykti į kalnus, mes praradome visus savo deadline’us. Mums niekur nebereikia spėti, mums niekur nebereikia skubėti. Taigi palikome savo dviračius ir didžiąją dalį daiktų pas nuostabią turkų šeimą, o patys sėdome į lėktuvą ir išvykome į Europą. Atšokome draugų vestuves, praleidome keletą nuostabių dienų gražiame Italijos kaimelyje prie Komo ežero, o tada išvykome į Šveicariją pasisvečiuoti pas draugus. Turkijos karštis tikrai labai išvargino, taigi nusprendėme, kad atostogos Europoje yra būtent tai, ko mums reikia.

Už keleto dienų skrendame atgal į Turkiją pas savo išsiilgtus dviračius. Turkijoje dar pabūsime keletą savaičių, o tada jau mūsų laukia Iranas. Dar nesame tikri kokį maršrutą rinksimės, dar nežinome, kaip nuvyksime į Indiją, bet vos sugalvoję, pasidalinsime savo naujais planais.

O kol kas – linkėjimai iš Europos!

Faggeto Lario, miestelis ant Komo ežero kranto

Picture 1 of 7

Viena mintis apie “Žiema kelininkus užklupo netikėtai

  1. Labas, Milda, kaip laikaisi ? 🙂 Labas ir Dovydai, nors taves nepazistu…. Tiek daug issireklamavote, kad net ir mane pasiekete. Smagu jus matyti keliaujancius. Neblogi jusu dviratukai ir marsrutas(!). Ar daug kas gedo/susidevejo kelioneje ? Kaip sekasi su grandinemis ? Daznai keiciate ? Papasakokite daugiau apie technine dali ir dviraciu servisa kelioneje ! I Pakistano Siaure ir as noreciau 🙂 Nors ir gerai turbut ,kad ten neprasukot… Kaip sako zmogus masto, dievas kitaip sunarsto :)) Kaip pasiseke perlekti Irana ? Nekilo realiu pavoju ? Musulmonai labai draugiski, ar ne ?

    Linkiu maziau flat’u, daugiau i nugara puciancio vejo, kad stipinai nesproginetu, kad i kalna su pagreiciu nemindami kiltumet(Pastebejot kartais taip buna… ?) Ir atsargiu vairuotoju aplinkui 🙂 O toliau viskas taip sakant bus gerai !
    Na ir kad padangos neplystu 🙂

    P.S. As irgi pasivazineju siektiek dviratuku… Va buvau Portugalija-Kylis pakrantemis nulekes… 2500km per 21d 🙂 Dar nesenai Talinas-Kaliningradas pakrantemis parskridau. Labai noreciau pralekti ten kur jus vazinejates… Na gal kada nors kaip nors ir as issiruosiu i panasu trip’a 🙂 O dabar uzteks pavepsoti i google maps ir jusu ispudzius :)))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *